Saugaus kelio!

Sveiki!
Tie, kurie skaitė Paulo Coelho "Piligrimą",gal būt prisimena 'Gyvo palaidoto' pratimą.
'Įsivaizdavau,kad guliu karste,o žmonės uždeda antvožą ir priveržia jį varžtais. Guliu nejudėdamas, bet gyvas, noriu artimiesiems pasakyti, jog viską matau ir visus juos myliu, tačiau iš burnos neištrūksta nė menkiausias garsas. Aplink tiek mylimų žmonių ir niekamneateina į galvą, kad aš - gyvas,kad dar nespėjau padaryti visko, ką buvau užsibrėžęs. Bergždžiai stengiuosi praplėšti akis, duoti kokį nors ženklą, trinktelėti į karsto antvožą, tačiau mano kūnas sustingęs. Pajutau, kaip karstas sujudėjo- mane neša į kapus. Girdėjau, kaip brazda katafalko rankenos, girdėjau įkandin sekančių žmonių žingsnius, pokalbių nuotrupas. Kažkas sakė,jog jam teks šiek tiek atidėti vakarienę, kitas pridūrė, jog mane ištikusi ankstyva mirtis. Ėmiau dusti nuo karste pridėtų gėlių kvapo.
Man pasidarė be galo gaila savęs- ne vien todėl, kad būsiu palaidotas gyvas, o todėl, kad bijojau gyventi. Kodėl aš bijojau išgirsti neigiamą atsakymą, ką nors atidėti vėlesniam laikui? Juk svarbiausia- mėgautis gyvenimu. O štai darar aš uždarytas karste, jau per vėlu- nebegrįši ir neparodysi savo drąsos po laiko.
Štai aš, buvęs Judas pats sau, pats save išdavęs. Štai guliu, neįstengdamas nė krustelėti, rėkdamas mintyse, melsdamas pagalbos, o žmonės aplink murkdosi kasdienybėje, svarsto, ką darys vakare, apžiūrinėja statulas ir pastatus, kurių niekada jau neberegėsiu. Mane pagavo siaubinga nuoskauda, nekaltai nuskriaustas- juk kiti gyvena, o aš būsiu gyvas palaidotas. Būtų geriau, jeigu įvyktų kokia katastrofa, visi būtume viename laive ir plauktume į juodą tuštumą, kur dabar aš plaukiu vienas. Gelbėkit! Aš gyvas, aš nemiręs, mano protas blaivas ir sveikas!
Anksčiau pro nesandarų dangtį smelkėsi šviesos spindulėlis, o dabar pasidarė visiškai tamsu. Duobkasiai verčia žemes ant karsto, betgi aš- gyvas. Aš palaidotas gyvas! Mane apima begalinis siaubas.
Žingsniai nutolsta, niekas negirdi, kaip šaukiu mintyse, esu vienui vienas tamsoje, tvankoje, gėlių kvapas baigia išvesti mane iš proto. Staiga išgirstu krebždesį. Kirmėlės, kirmėlės ropoja artyn, ropoja manęs ėsti gyvo! Sukaupęs visas jėgas bandau krustelėti, bet kūnas nejuda. Kirmėlės jau šliaužia per mane. Šaltos ir riebios. Šliaužia veidu, po kelnėmis.viena lenda į užpakalinę angą, kita- į nosį. Gelbėkit! Mane ryja gyvą,niekas manęs negirdi, niekas man nesako nė žodžio! Kirmėlė, įlindusi pro nosį,leidžiasi gerkle. Dar viena lenda pro ausį. Negaliu čia gulėti! Kur Dievas, kodėl neatsiliepia! Kirmėlės ėda gerklę, man pritrūksta balso! Jos lenda pro visur, pro ausis, pro lūpų kerteles, pro varpos angelę. Gličios, riebios kirmėlės vibžda manyje, noriu išsivaduoti! Aš vienui vienas tame šaltame, tamsiame kape, ir kirmėlės ryja mane gyvą!
Stinga oro... Reikia judėti, blaškytis, pralaužti karstą! Dieve mano, padėk man sukaupti visas jėgas, kad įstengčiau krustelėti! Man reikia žūtbūtinai ištrūkti, man reikia...krustelėti! Pajudėti.
Pavyko!