Powered By Blogger

Search This Blog

Sunday 1 April 2012

Wednesday 4 January 2012

Ar mes galime smerkti rožę?

Pagal Paulo Coeho blogą: ‘’Can We Condemn A Rose?’’(Ar galime smerkti rožę?)


Iš laikraščio aš išsikirpau tekstą ir pasidėjau ant savo portfelio. Autorius yra W.Timothy Gallway:
,,Kai  pasodiname rožės sėklą, mes  pastebime, kad ji maža, bet mes nekritikuojame jos, kad ji yra be šaknų ir be stiebo.
Mes suprantame, kad tai yra sėkla, laistome , rūpinamės ja taip, kaip to reikia sėklai.
Kai pasirodo pirmieji ūgliukai, mes nesmerkiame, kad jie maži ir neužaugę, nekritikuojame, kad žiedai neprasiskleidžia vos tik pasirodę.
Mes tiesiog stovime ir susižavėję stebime visą vystymosi procesą ir suteikiame augalui visą reikalingą pagalbą kiekviename jo vystymosi etape.
Rožė ir lieka rože per visą laikotarpį nuo to meto, kai ji buvo tik sėkla iki tol, kol ji miršta. Per visą tą laikotarpį ji parodo visą savo potencialą.
Per visą tą laikotarpį ji yra vystymosi procese. Ir kiekvieno iš to proceso momentų ji mums atrodo tokia, kokia ir turi būti.
Gėlė išlieka tokia pati, kai ji žydi ir kai yra mažutis daigelis ar pumpurėlis – kiekviename etape ji yra ta pati gėlė, esanti procese, kurio tikslas yra parodyti visą savo potencialą.

Komentaras:
Tai yra tarsi asociacija su žmogaus gyvenimu.
Labai dažnai mes esame linkę menkinti ar net smerkti užuomazgas ko nors naujo.
Kartais net neįsigilinę ir nesidomėdami tuo, kas tai yra.
Jeigu vaikas ar suaugęs žmogus kuo nors susidomi, ar nebūna taip, kad mes savo negatyvizmu galime sunaikinti tai, kas galėtų išsivystyti į kažką labai gražaus.
O gal tai yra tik žmogaus noras kažko išmokti, kažką sužinoti. O mes savo abejingumu ir išankstiniu nusistatymu pasmerkiame, net nežinodami, visai nesigilindami į tai, kas tai galėtų būti.
Tai nebūtinai turėtų būti pasaulinės reikšmės atradimai arba kas nors sensacingo.
Gal tai svarbu tik tam vienam žmogui, o mes užpučiame siekį jo pačioje pradžioje.
Gal mes tokiu savo elgesiu ne tik užgęsiname, bet , gal tai skambės per daug patetiškai, bet vis tiek pasakysiu, gal mes nužudome kažką labai svarbaus.
Gal mes nužudydami svajonę nužudome žmogų? Nebūtinai tiesiogine prasme.
Juk pats faktas, kad yra tiek daug alkoholikų, narkomanų ir panašiai nelaimingų žmonių rodo, kad tai nusivylę, niekuo netikintys žmonės.
Pražuvusios sielos.
Ar kartais mes nepajaučiame, kad mūsų elgesys ar požiūris sąlygojo tokį elgesį.
Juk ne visi yra pakankamai stiprūs, kad atlaikytų sunkumus , pasitaikančius kiekvieno kelyje? Kartais padrąsinantis žodis, gal net šypsena ar žvilgsnis gali išgelbėti kažkieno sielą...
O juk mes visi esame susiję. Mes visi esame vienos planetos vaikai. Todėl, pražudę svetimą sielą, mes pražudome ir savąją.
Todėl mano didžiausias troškimas matyti kuo daugiau geranoriškumo žmonėse.
Mokėkime pasidžiaugti kitų siekiais, laimėjimais. Padėkime pakilti nusivylusiems, tiems, kurie jaučiasi bejėgiai, silpni ir pasimetę. Gelbėkime jų sielas , o tuo pačiu ir savo.
Būkime geri. Gelbėkime savo ir savo artimųjų sielas.

Saturday 3 December 2011

Tuesday 26 July 2011

Tėvai ir vaikai


Ar mes mylime savo vaikus? Be abejo, didžioji dalis skaitytojų pasakys, kad labai.
Bet kuo skiriasi meilė vaikui nuo meilės kačiukui ar šuniukui? Katinėlį paglostome ir jis meiliai glaustosi prie mūsų kojų. Šuniukas dar mažiau reiklus ir ištikimom akim tik ir žiūri kaip mums įtikti ir prisigerinti. Juos mylėti paprasta. Esi geros nuotaikos - priglaudi, piktas - pastumi. Ir jie pamiršta nuoskaudą ir vėl taikosi prisiglausti.
O vaikai? Juk jie mūsų ateities visuomenė. Ir kokia ji bus, priklauso nuo mūsų. Nuo to, kaip mes mylime savo vaikus. Ar kaip naminius gyvunėlius, ar kaip ateities visuomenės narius.
Važinėdama į darbą mikroautobusu, dažnai matydavau tokį vaizdelį. Močiūtė ar globėja, ar ne duok Dieve, mama vežiodavo į mokyklą berniuką, kokių vienuolikos ar dvylikos metų. Sunku nuspėti tiksliai amžių, nes dabar vaikai greitai fiziškai bręsta, deja, tik fiziškai...,o psichologinis lavėjimas, manau, ne tie jau daug skiriasi nuo mano kartos.
Ir štai kodėl aš atkreiiau dėmesį į tuos du bendrakeleivius. Vos tik įlipusi į autobusiuką, moteris stengdavosi surasti vietą tam paaugliui. Pati stovėdavo šalia jo ir dar kuprinę laikydavo rankose, kad tik sėdinčiam vaikeliui būtų lengviau.
Man visada būdavo nemalonu juos stebėti. Ir galvodavau: kaip jis elgsis su savo būsima šeima, žmona, savo sena mama. Ar suaugęs šis įmitęs vaikigalis pajėgs pajusti, kad jos gali būti pavargusios, kad joms gali būti sunku.
Dar viena patirta situacija, mane taip pat sutrikdė. Net nežinau, koks žodis tiktų geriau: sujaudino, sutrikdė, suneramino.
Tai buvo vestuvių įspūdžių pasakojimas. Susikūrė nauja šeima, nors jaunikis - tėvelis su dviem vaikai. Draugavęs su dabartine nuotaka aštuonerius metus, per tą laiką sugyvenęs su žmona dar vieną vaiką...Ir apkaltino savo žmoną alkocholizmu.Ir panašūs dalykai. Bet šiame pasakojime ne tas esmė.
Esmė vaikų požiūryje į savo senelius. Jaunosios močiutei buvo apie 70 metų. Bet ji buvo linksma, šoko su visais. Įspūdingiausias, manau ,jaunosios apibūdinimas savo močiūtės: ''ji prižiūri sesers vaikus, t.y.,proanūkius, bet visus pinigus, kurios jai duoda, ji išleidžia sau: perka skareles, papuošaliukus...'' Man tai nuskambėjo labai nemaloniai ir aš, kuri visada mėgsta pasakyti savo nuomonę, paklausiau: ar jūs manot, kad tėvai iki mirties turi vis duoti ir duoti vaikams? Likau nelabai suprasta. Tą pamačiau iš žvilgsnių ir veidų išraiškos. Bet pasakotojai suprato mano mintį. Ir man dėl to buvo visai vis vien.
Nuo to laiko praėjo dveji metai. Ir ne taip seniai pranešė, kad ta močiūtė mirė. Va tau ir skundai, kad ji viską tik sau perkasi. Ką ji nusinešė su savimi? Viskas liko jiems: ir papuošaliukai ir skarelės.
Bet ar likę vaikai , anūkai, proanūkiai raudodami prie karsto, prisimins savo nepasitenkinimą dėl močiūtės pirkinių?
Taigi, kaip auginti vaikus, kad jie mokėtų ne tik imti, bet suprastų, didesnė laimė yra duoti.

Friday 15 October 2010

Kaip branginti laiką ir naudotis jo magija

(Pagal Og Mandino ,,Sėkmės universitetas'')


(tęsinys)

Kodėl nenorime liautis.
Atidėliojimo pasiteisinimą sudaro viena dalis saviapgaulės ir dvi dalys išsisukinėjimo.
Štai ką gauname mainais už tai, kad nesiliaujame atidėlioti.
. Akivaizdu, kad atidėliojimas leidžia mums nuo nemalonios veiklos. Galbūt tai geri dalykai, kuriuos bijote daryti, o gal tiesiog nenorite.
. Galbūt tokia saviapgaulės sistema jums patinka. Kai meluojate sau, nereikia pripažinti, kad konkrečią dabarties akimirką nedirbate.
. Nuolat atidėliodami išvengiate pokyčių ir visos su jais susijusios rizikos.
. Kritikuodami kitus, galite pasijusti svarbūs patys. Kitų nesėkmė jums tampa pagrindu jaustis geriau, o tai - dar didesnė saviapgaulė.
. Laukdami, kol viskas pagerės, dėl savo nesėkmių galite kaltinti visą pasaulį, esą, ,,nėra gerų progų''. Gera strategija nieko nedaryti.
. Norėdami išvengti nesėkmių, nerizikuojate ir rimtų užduočių nesiimate. Taip jums niekada neteks suabejoti savimi.
. Jūsų svajonės (,,Kalėdų Senio fantazijos'') grąžina jus į saugią ir nerūpestingą vaikystę.
. Gailėdamiesi savęs dėl neveiklos, tikitės sulaukti užuojautos.
. Kai per ilgai atidėiojate darbą ir lieka mažai laiko jį atlikti, visada galite pateisinti prastą rezultatą - ,,Neturėjau laiko''.
. Nuolat atidėliodami tikitės sulaukti, kol jūsų darbą padarys kas nors kitas. Taip galite manipuliuoti žmonėmis.
. Vengdami sudėtingesnių užduočių, bėgate nuo sėkmės. Kai nepasiseka, nereikia užsimesti ir tos atsakomybės, kuri ateina su sėkme.
Kaip atsisakyti tokio elgesio.
. Nuspręskite gyventi ,,po penkias minutes''.
Užuot mąstę apie tolimos ateities užduotis, pagalvokite apie dabartį ir pasistenkite penkias minutes skirti mėgstamai veiklai.
. Atsisėskite ir pradėkite daryti tai, ką jau senai atidėliojate. Pradėkite rašyti laišką arba skaityti knygą. Suprasite, kad visai nereikėjo nieko atidėlioti, nes labai tikėtina, kad darbas pasirodys patrauklus.
. Paklauskite savęs:,,Kas blogiausia gali man atsitikti, jei tučtuojau padarysiu tai, ką atidėlioju?'' Atsakymas gali paskatinti jus veikti. Įvertinkite savo baimę, ir neliks jokios priežasties bijoti.
. Numatykite konkretų laiko tarpą (Pavyzdžiui, trečiadienį, nuo 22.00 iki 22.15), kurį skirtumėte tik atidėliotinai veiklai. Penkiolikos minučių pastangų dažnai būna gana įveikti atidėliojimo ligą.
. Esate pernelyg svarbūs, kad nuolat nerimautumėte dėl neatliktų darbų. Tad kitą kartą, kai ką nors atidėsite ir pasijusite nepatogiai, prisiminkite, kad save mylintys žmonės taip savęs neskaudina.
. Pažiūrėkite, ką šiuo metu esate atidėję, atsisakykite baimės veikti. Atidėliodami jūs pakeičiate dabartį nerimu dėl ateities įvykių. Jei tas įvykis tampa dabartimi, nerimo iš esmės turi nebelikti.
. Mesite rūkyti...dabar! Pradėkite laikytis dietos...tučtuojau! Liaukitės girtavę...šią akimirką! Vieną kartą atsispauskite nuo grindų - tebus tai jūsų mankštos pradžia. Štai šitaip jūs turėtumėte susidoroti su problemomis...tuojau pat imtis veiksmų! Veikite! Vienintelė kliūtis esate patys bei jūsų nuostata, kad esate per silpni. Juk tai visai paprasta...veikite!
. Pradėkite kūrybiškai mąstyti situacijose, kurios anksčiau kėlė nuobodulį. Per susirinkimą užduokite konkretų klausimą ir paspartinkite lėtą pokalbių eigą, taip pat galite pradėti mąstyti apie įdomius dalykus, parašyti eilėraštį arba pabandyti atgaline tvarka įsiminti dvidešimt penkis skaičius. Nuspręskite niekada daugiau nenuobodžiauti.
. Kai kas nors pradės jus kritikuoti, paklauskite:,,Ar manote, kad man dabar reikalinga kritika?" Kai pajusite, kad patys kritikuojate, paklauskite to žmogaus, ar jis norėtų pasiklausyti jūsų kritikos, o jei taip, tai kodėl. Tai jums padės iš ,,kritiko" tapti ,,darbininku".
. Tarkime, jums liko gyventi šeši mėnesiai. Ar tęstumėte dabartinę savo veiklą? Jei ne, kas jus tada domintų?
. Būkite drąsūs - imkitės veiklos, kurios iki šiol vengėte. Vienas drąsus poelgis gali sunaikinti visą baimę. Liaukitės sau kartoję, kad turite puikiai pasirodyti. Prisiminkite, kad daug svarbiau ką nors daryti.
. Nuspręskite, kad nebūsite pavargę tol, kol neatsigulsite į lovą. Neleiskite sau pasinaudoti nuovargiu arba liga kaip pretekstu išsisukti nuo darbo arba jį atidėti.
. Išmeskite iš savo žodyno žodžius ,,tikiuosi", ,,norėčiau" ir ,,galbūt". Jie - atidėliojimo įrankiai. Jei pastebėsite, kad tokie žodžiai stengiasi įsibrauti, pakeiskite juos kitais:
,,Tikuosi, kad viskas išsispręs pakeiskite sakiniu ,,Pasistengsiu viską sutvarkyti".
,,Norėčiau, kad būtų geriau" pakeiskite sakiniu ,,Padarysiu taip, kad pasijusčiau geriau".
,,Gal būt viskas bus gerai" pakeiskite sakiniu ,,Padarysiu, kad būtų geriau".
. Veskite dienoraštį, surašykite atvejus, kai kritikuojate kitus ar skundžiatės patys. Taip pasieksite du dalykus: geriau pažinsite save ir liausitės kritikavę, nes nes bus nepakenčiama viską rašyti į dienoraštį.
. Jei atidėliojate ką nors, kas susiję su kitais žmonėmis (perskiraustymą, seksualines problemas, naują darbą), pakalbėkite su jais apie tai ir paklauskite, ką jie mano. Drąsiai išpažinkite savo baimes, pažiūrėkite, ar neatidėliojate visko dėl priežasčių, kurios slypi tik jūsų galvoje. Paprašykite patikimo žmogaus, kad jums padėtų - tada jūsų problema bus spręndžiama bendromis pastangomis.
. Pasirašykite su mylimais žmonėmis sutartį, išvardykite visus gerus dalykus, kuriuos norėtumėte padaryti, bet iki šiol vis atidėliojote . Tegu kiekvienas dalyvis gauna po vieną sutarties egzempliorių, paskui nustatykite baudas už delsimą. Kad ir koks būtų sutarties objektas - žaidimas kamuoliu, bendra vakarienė restorane, atostogos ar spektaklis - pamatysite, jog šis būdas tikrai padeda.
Jei norite, kad pasaulis pasikeistų, nesiskųskite, kad jis blogas. Veikite. Nešvaistykite dabarties, veikite ir išeikite iš atidėliojimo klaidų zonoz! Nebūkite ,,svajotojai" ar ,,kritikai", būkite ,,darbininkai".

Tuesday 28 September 2010



Kaip branginti laiką ir naudotis jo magija

(Pagal Og Mandino ,,Sėkmės universitetas'')

Jei bent septynias dienas dienoraštyje fiksuotume visą savo veiklą, tikriausiai apstulbtume ir susigėstume, kad kasdien tuščiai iššvaistome daugybę laiko.
Filosofai paaiškino, kas yra erdvė, bet nepaaiškino, kas yra laikas. Jį turėdami, galite viską, be jo – nieko. Laiko atsargos yra tikras stebuklas, magija. Jūs pabundate ryte ir žiūrite: jūsų piniginėje dvidešimt keturios dar neišnaudotos valandos! Tai pats brangiausias turtas. Pati ypatingiausia vertybė, dovanota jums ypatingiausiu būdu! Ir niekas negali iš jūsų to laiko atimti. Laikas yra nepavagiamas, be to, niekas negauna jo daugiau ar mažiau, nei kad gaunate jūs. Genijaus niekas niekada neapdovanojo nė viena papildoma valanda. Laikas nėra bausmė. Švaistykime savo neišpasakytai brangias laiko vertybes, kiek tik troštate, o jų gausa niekada nebus nutraukta. Jokia mistiška galia nepasakys: ,,Šis žmogus kvailys, o gal ir niekšas. Jis nenusipelnė laiko. Iš jo bus nurėžta”. Tai visiška tiesa. Ir dar – neįmanoma pasinaudoti ateitimi. Neįmanoma laiko paimti į skolą! Galite švaistyti tik esamas akimirkas, o rytdienos – ne, ji vis tiek bus jūsų. Negalite išeikvoti kitos valandos – ji saugoma jums.
Mes niekada neturėsime daugiau laiko. Mes jo turime ir visada turėjome tik tiek, kiek jo yra.
Laikas priklauso mums.
Dar daugiau: mūsų sėkmė priklauso nuo to, kaip panaudojame tą laiką ir jo šalutinius produktus – atliekamas akimirkas.
,,Niekada neatidėliok rytdienai to, ką gali padaryti šiandien.’’
Sėkmė ir atidėliojimas visiškai nesuderinami dalykai.
Jei norite, kad jums pasisektų, turite atsikratyti įpročio atidėlioti.
Atidėliojimas yra viena iš jūsų klaidų zonų.
Yra atlikti darbai ir neatlikti darbai.
Atidėliotoją apibūdina trys neurotiškos frzės:

· Tikiuosi, kad viskas išsispręs;
· Norėčiau, kad būtų geriau;
· Galbūt viskas baigsis gerai.

Tai visų atidėliotojų džiaugsmas.
Šiomis frazėmis jie ,,logiškai’’ pagrindžia, kodėl nieko nedaro dabar pat.
Visi tokie norai ir lūkesčiai tėra laiko švaistymas ir pasakų šalies gyventojų kvailystės. Nė vienas iš tų žmonių nėra nieko padaręs iki galo. Jie tiesiog stengiasi patogiai išsisukti nuo svarbios gyvenimo veiklos.
Galite padaryti viską, ką esate sumanę. Jūs stiprūs, gabūs, išradingi, tačiau vis atidėliodami darbus ateičiai, apgaudinėjate save, atsiduodami abejonėms. Jūs atsisakote gyventi dabartyje ir viliatės, kad viskas pasitaisys ateityje.
Savaime niekas niekada nepasitaisys. Jei jūsų gyvenimas pagerėja, taip atsitinka tik todėl, kad elgiatės kontruktyviai.
Atidėliojimas būna skirtingas. Galima ,,tempti’’ darbą iki tam tikros ribos ir atlikti jį prieš pat terminą. Čia vėl susiduriame su įprasta saviapgaulės forma: jei beveik nepasiliksite laiko, galėsite lengviau pasiteisinti: ,,Man nebuvo kada.’’ Bet laiko turėjote pakankamai. Juk žinote, kad tikrai užsiėmę žmonės savo darbus atlieka laiku, o jūs savo laiką iššvaistėte skųsdamiesi, kiek daug turite padaryti…
Gyvenimo būdu tapęs atidėliojimas yra tikra nieko nedarymo technika.
Nieko nedarantieji labai dažnai būna kritikai, jie patogiai atsisėdę stebi dirbančius žmones ir filosofiškai piktinasi jų veikla.
Kritikuoti lengva, o darbas reikalauja pastangų, rizikos, pokyčių.
Mūsų kultūroje kritikų apstu.
Mes net mokame pinigus, kad galėtume jų pasiklausyti.
Įsižiūrėkite į save, į aplinkinius žmones, atkreipkite dėmesį, kiek daug vietos visuomeniniuose santykiuose užima kritika. Kodėl?
Mat daug paprasčiau šnekėti apie tai, kaip kam sekasi, nei patiems imtis veiksmų.
Konstruktyvi kritika gali būti naudinga, tačiau jei pasirinkote ne veikėjo, o stebėtojo vaidmenį, netobulėsite. Dar blogiau: kritikuodami kitus, iš tiesų besistengiančius ką nors padaryti, dažnai stengiatės išvengti atsakomybės už prastus savo pačių rezultatus. Tokiu klaidų medžiotojus verčiau ignoruoti.
Kaip mes atidėliojame.

Štai situacijos, kai lengviau pasirinkti atidėliojimą nei veiksmą:

· Liekate darbe, kuriame jaučiatės įstrigę ir negalite tobulėti.
· Laikotės tvirtai įsikibę santykių, kurie jau apkaro. Liekate vedę(arba nevedę) tiesiog tikėdamiesi, kad viskas pagerės savaime.
· Atsisakote spręsti santykių problemas, susijusias, pavyzdžiui, su seksu, drovumu arba įvairiausiomis fobijomis. Laukiate, kol problemos išnyks, užuot bandę ko nors imtis.
· Neatsikratote žalingų įpročių: alkoholio, narkotikų, raminamųjų vartojimo, rūkymo. Sakote sau: ,,Mesiu, kai būsiu pasirengęs’’, - nors žinote, kad atidėliojate, nes abejojate, ar pajėgsite.
· Nuolat atidėliojate sunkius ir ,,žeminančius’’ darbus, pavyzdžiui, valymą, taisymą, siuvimą, pievelės priežiūrą, dažymą ir panašius, nors jie jums tikrai rūpi. Tikitės, kad kas nors juos atliks už jus.
· Vengiate konstruktyvios konfrontacijos su kitais, pavyzdžiui, vadovu, draugu, mylimu žmogumi, pardavėju ar patarnautoju.
· Bijote keisti gyvenamąją vietą.
· Kadangi turite daug darbo arba kitų reikalų, atidėliojate dieną arba valandą, kurią galbūt smagiai praleistumėte su vaikais. Neišeinate į miestą pavakarieniauti, nesilankote teatre arba sporto renginiuose, dangstotės žodžiais ,,Aš užsiėmęs.’’
· Nusprendžiate rytoj arba kitą savaitę pradėti laikytis dietos. Lengviau atidėti, nei pradėti, todėl jūs ir sakote: ,,Imsiuos jos rytoj’’ – o rytojus, kaip žinome, niekada neateina.
· Kai tik atsiranda sunki užduotis, susergate. Kaipgi dirbsite, kai taip prastai jaučiatės?
· Sakote: ,,Neturiu laiko’’, nors jūsų dienotvarkėje visada atsiranda laiko dalykams, kuriuos iš tiesų norite padaryti.
· Nuolat laukiate atostogų arba išsvajotosios kelionės. Kitąmet jūs patirsite nirvaną.
· Kritikuojate kitus ir tokiu būdu dangstote savo nenorą ką nors daryti.
· Atsisakote pasitikrinti sveikatą, nors jaučiatės nekaip. Bijote pripažinti faktą, kad galbūt sergate.
· Bijote žengti žingsnį jums patinkančio žmogaus pusėn. Norite tai padaryti, tačiau jau palauksite, kol viskas susiklostys savaime.
· Planuojate pradėti daryti mankštą, tačiau nepradedate. ,,Būtinai pradėsiu mankštintis, bet…kitą savaitę’’.
Gyvenate tik dėl vaikų, o savo laimę atidedate vėlesniam laikui. ,,Kaip galiu sau leisti sau atostogauti, jei reikia rūpintis vaikų mokslais?’’

B.d.