Ar mes galime smerkti rožę?

Pagal Paulo Coeho blogą: ‘’Can We Condemn A Rose?’’(Ar galime smerkti rožę?)


Iš laikraščio aš išsikirpau tekstą ir pasidėjau ant savo portfelio. Autorius yra W.Timothy Gallway:
,,Kai  pasodiname rožės sėklą, mes  pastebime, kad ji maža, bet mes nekritikuojame jos, kad ji yra be šaknų ir be stiebo.
Mes suprantame, kad tai yra sėkla, laistome , rūpinamės ja taip, kaip to reikia sėklai.
Kai pasirodo pirmieji ūgliukai, mes nesmerkiame, kad jie maži ir neužaugę, nekritikuojame, kad žiedai neprasiskleidžia vos tik pasirodę.
Mes tiesiog stovime ir susižavėję stebime visą vystymosi procesą ir suteikiame augalui visą reikalingą pagalbą kiekviename jo vystymosi etape.
Rožė ir lieka rože per visą laikotarpį nuo to meto, kai ji buvo tik sėkla iki tol, kol ji miršta. Per visą tą laikotarpį ji parodo visą savo potencialą.
Per visą tą laikotarpį ji yra vystymosi procese. Ir kiekvieno iš to proceso momentų ji mums atrodo tokia, kokia ir turi būti.
Gėlė išlieka tokia pati, kai ji žydi ir kai yra mažutis daigelis ar pumpurėlis – kiekviename etape ji yra ta pati gėlė, esanti procese, kurio tikslas yra parodyti visą savo potencialą.

Komentaras:
Tai yra tarsi asociacija su žmogaus gyvenimu.
Labai dažnai mes esame linkę menkinti ar net smerkti užuomazgas ko nors naujo.
Kartais net neįsigilinę ir nesidomėdami tuo, kas tai yra.
Jeigu vaikas ar suaugęs žmogus kuo nors susidomi, ar nebūna taip, kad mes savo negatyvizmu galime sunaikinti tai, kas galėtų išsivystyti į kažką labai gražaus.
O gal tai yra tik žmogaus noras kažko išmokti, kažką sužinoti. O mes savo abejingumu ir išankstiniu nusistatymu pasmerkiame, net nežinodami, visai nesigilindami į tai, kas tai galėtų būti.
Tai nebūtinai turėtų būti pasaulinės reikšmės atradimai arba kas nors sensacingo.
Gal tai svarbu tik tam vienam žmogui, o mes užpučiame siekį jo pačioje pradžioje.
Gal mes tokiu savo elgesiu ne tik užgęsiname, bet , gal tai skambės per daug patetiškai, bet vis tiek pasakysiu, gal mes nužudome kažką labai svarbaus.
Gal mes nužudydami svajonę nužudome žmogų? Nebūtinai tiesiogine prasme.
Juk pats faktas, kad yra tiek daug alkoholikų, narkomanų ir panašiai nelaimingų žmonių rodo, kad tai nusivylę, niekuo netikintys žmonės.
Pražuvusios sielos.
Ar kartais mes nepajaučiame, kad mūsų elgesys ar požiūris sąlygojo tokį elgesį.
Juk ne visi yra pakankamai stiprūs, kad atlaikytų sunkumus , pasitaikančius kiekvieno kelyje? Kartais padrąsinantis žodis, gal net šypsena ar žvilgsnis gali išgelbėti kažkieno sielą...
O juk mes visi esame susiję. Mes visi esame vienos planetos vaikai. Todėl, pražudę svetimą sielą, mes pražudome ir savąją.
Todėl mano didžiausias troškimas matyti kuo daugiau geranoriškumo žmonėse.
Mokėkime pasidžiaugti kitų siekiais, laimėjimais. Padėkime pakilti nusivylusiems, tiems, kurie jaučiasi bejėgiai, silpni ir pasimetę. Gelbėkime jų sielas , o tuo pačiu ir savo.
Būkime geri. Gelbėkime savo ir savo artimųjų sielas.