adventas

adventas

Tėvai ir vaikai

Ar mes mylime savo vaikus? Be abejo, didžioji dalis skaitytojų pasakys, kad labai.
Bet kuo skiriasi meilė vaikui nuo meilės kačiukui ar šuniukui? Katinėlį paglostome ir jis meiliai glaustosi prie mūsų kojų. Šuniukas dar mažiau reiklus ir ištikimom akim tik ir žiūri kaip mums įtikti ir prisigerinti. Juos mylėti paprasta. Esi geros nuotaikos - priglaudi, piktas - pastumi. Ir jie pamiršta nuoskaudą ir vėl taikosi prisiglausti.
O vaikai? Juk jie mūsų ateities visuomenė. Ir kokia ji bus, priklauso nuo mūsų. Nuo to, kaip mes mylime savo vaikus. Ar kaip naminius gyvunėlius, ar kaip ateities visuomenės narius.
Važinėdama į darbą mikroautobusu, dažnai matydavau tokį vaizdelį. Močiūtė ar globėja, ar ne duok Dieve, mama vežiodavo į mokyklą berniuką, kokių vienuolikos ar dvylikos metų. Sunku nuspėti tiksliai amžių, nes dabar vaikai greitai fiziškai bręsta, deja, tik fiziškai...,o psichologinis lavėjimas, manau, ne tie jau daug skiriasi nuo mano kartos.
Ir štai kodėl aš atkreiiau dėmesį į tuos du bendrakeleivius. Vos tik įlipusi į autobusiuką, moteris stengdavosi surasti vietą tam paaugliui. Pati stovėdavo šalia jo ir dar kuprinę laikydavo rankose, kad tik sėdinčiam vaikeliui būtų lengviau.
Man visada būdavo nemalonu juos stebėti. Ir galvodavau: kaip jis elgsis su savo būsima šeima, žmona, savo sena mama. Ar suaugęs šis įmitęs vaikigalis pajėgs pajusti, kad jos gali būti pavargusios, kad joms gali būti sunku.
Dar viena patirta situacija, mane taip pat sutrikdė. Net nežinau, koks žodis tiktų geriau: sujaudino, sutrikdė, suneramino.
Tai buvo vestuvių įspūdžių pasakojimas. Susikūrė nauja šeima, nors jaunikis - tėvelis su dviem vaikai. Draugavęs su dabartine nuotaka aštuonerius metus, per tą laiką sugyvenęs su žmona dar vieną vaiką...Ir apkaltino savo žmoną alkocholizmu.Ir panašūs dalykai. Bet šiame pasakojime ne tas esmė.
Esmė vaikų požiūryje į savo senelius. Jaunosios močiutei buvo apie 70 metų. Bet ji buvo linksma, šoko su visais. Įspūdingiausias, manau ,jaunosios apibūdinimas savo močiūtės: ''ji prižiūri sesers vaikus, t.y.,proanūkius, bet visus pinigus, kurios jai duoda, ji išleidžia sau: perka skareles, papuošaliukus...'' Man tai nuskambėjo labai nemaloniai ir aš, kuri visada mėgsta pasakyti savo nuomonę, paklausiau: ar jūs manot, kad tėvai iki mirties turi vis duoti ir duoti vaikams? Likau nelabai suprasta. Tą pamačiau iš žvilgsnių ir veidų išraiškos. Bet pasakotojai suprato mano mintį. Ir man dėl to buvo visai vis vien.
Nuo to laiko praėjo dveji metai. Ir ne taip seniai pranešė, kad ta močiūtė mirė. Va tau ir skundai, kad ji viską tik sau perkasi. Ką ji nusinešė su savimi? Viskas liko jiems: ir papuošaliukai ir skarelės.
Bet ar likę vaikai , anūkai, proanūkiai raudodami prie karsto, prisimins savo nepasitenkinimą dėl močiūtės pirkinių?
Taigi, kaip auginti vaikus, kad jie mokėtų ne tik imti, bet suprastų, didesnė laimė yra duoti.