Powered By Blogger

Search This Blog

Tuesday 28 September 2010



Kaip branginti laiką ir naudotis jo magija

(Pagal Og Mandino ,,Sėkmės universitetas'')

Jei bent septynias dienas dienoraštyje fiksuotume visą savo veiklą, tikriausiai apstulbtume ir susigėstume, kad kasdien tuščiai iššvaistome daugybę laiko.
Filosofai paaiškino, kas yra erdvė, bet nepaaiškino, kas yra laikas. Jį turėdami, galite viską, be jo – nieko. Laiko atsargos yra tikras stebuklas, magija. Jūs pabundate ryte ir žiūrite: jūsų piniginėje dvidešimt keturios dar neišnaudotos valandos! Tai pats brangiausias turtas. Pati ypatingiausia vertybė, dovanota jums ypatingiausiu būdu! Ir niekas negali iš jūsų to laiko atimti. Laikas yra nepavagiamas, be to, niekas negauna jo daugiau ar mažiau, nei kad gaunate jūs. Genijaus niekas niekada neapdovanojo nė viena papildoma valanda. Laikas nėra bausmė. Švaistykime savo neišpasakytai brangias laiko vertybes, kiek tik troštate, o jų gausa niekada nebus nutraukta. Jokia mistiška galia nepasakys: ,,Šis žmogus kvailys, o gal ir niekšas. Jis nenusipelnė laiko. Iš jo bus nurėžta”. Tai visiška tiesa. Ir dar – neįmanoma pasinaudoti ateitimi. Neįmanoma laiko paimti į skolą! Galite švaistyti tik esamas akimirkas, o rytdienos – ne, ji vis tiek bus jūsų. Negalite išeikvoti kitos valandos – ji saugoma jums.
Mes niekada neturėsime daugiau laiko. Mes jo turime ir visada turėjome tik tiek, kiek jo yra.
Laikas priklauso mums.
Dar daugiau: mūsų sėkmė priklauso nuo to, kaip panaudojame tą laiką ir jo šalutinius produktus – atliekamas akimirkas.
,,Niekada neatidėliok rytdienai to, ką gali padaryti šiandien.’’
Sėkmė ir atidėliojimas visiškai nesuderinami dalykai.
Jei norite, kad jums pasisektų, turite atsikratyti įpročio atidėlioti.
Atidėliojimas yra viena iš jūsų klaidų zonų.
Yra atlikti darbai ir neatlikti darbai.
Atidėliotoją apibūdina trys neurotiškos frzės:

· Tikiuosi, kad viskas išsispręs;
· Norėčiau, kad būtų geriau;
· Galbūt viskas baigsis gerai.

Tai visų atidėliotojų džiaugsmas.
Šiomis frazėmis jie ,,logiškai’’ pagrindžia, kodėl nieko nedaro dabar pat.
Visi tokie norai ir lūkesčiai tėra laiko švaistymas ir pasakų šalies gyventojų kvailystės. Nė vienas iš tų žmonių nėra nieko padaręs iki galo. Jie tiesiog stengiasi patogiai išsisukti nuo svarbios gyvenimo veiklos.
Galite padaryti viską, ką esate sumanę. Jūs stiprūs, gabūs, išradingi, tačiau vis atidėliodami darbus ateičiai, apgaudinėjate save, atsiduodami abejonėms. Jūs atsisakote gyventi dabartyje ir viliatės, kad viskas pasitaisys ateityje.
Savaime niekas niekada nepasitaisys. Jei jūsų gyvenimas pagerėja, taip atsitinka tik todėl, kad elgiatės kontruktyviai.
Atidėliojimas būna skirtingas. Galima ,,tempti’’ darbą iki tam tikros ribos ir atlikti jį prieš pat terminą. Čia vėl susiduriame su įprasta saviapgaulės forma: jei beveik nepasiliksite laiko, galėsite lengviau pasiteisinti: ,,Man nebuvo kada.’’ Bet laiko turėjote pakankamai. Juk žinote, kad tikrai užsiėmę žmonės savo darbus atlieka laiku, o jūs savo laiką iššvaistėte skųsdamiesi, kiek daug turite padaryti…
Gyvenimo būdu tapęs atidėliojimas yra tikra nieko nedarymo technika.
Nieko nedarantieji labai dažnai būna kritikai, jie patogiai atsisėdę stebi dirbančius žmones ir filosofiškai piktinasi jų veikla.
Kritikuoti lengva, o darbas reikalauja pastangų, rizikos, pokyčių.
Mūsų kultūroje kritikų apstu.
Mes net mokame pinigus, kad galėtume jų pasiklausyti.
Įsižiūrėkite į save, į aplinkinius žmones, atkreipkite dėmesį, kiek daug vietos visuomeniniuose santykiuose užima kritika. Kodėl?
Mat daug paprasčiau šnekėti apie tai, kaip kam sekasi, nei patiems imtis veiksmų.
Konstruktyvi kritika gali būti naudinga, tačiau jei pasirinkote ne veikėjo, o stebėtojo vaidmenį, netobulėsite. Dar blogiau: kritikuodami kitus, iš tiesų besistengiančius ką nors padaryti, dažnai stengiatės išvengti atsakomybės už prastus savo pačių rezultatus. Tokiu klaidų medžiotojus verčiau ignoruoti.
Kaip mes atidėliojame.

Štai situacijos, kai lengviau pasirinkti atidėliojimą nei veiksmą:

· Liekate darbe, kuriame jaučiatės įstrigę ir negalite tobulėti.
· Laikotės tvirtai įsikibę santykių, kurie jau apkaro. Liekate vedę(arba nevedę) tiesiog tikėdamiesi, kad viskas pagerės savaime.
· Atsisakote spręsti santykių problemas, susijusias, pavyzdžiui, su seksu, drovumu arba įvairiausiomis fobijomis. Laukiate, kol problemos išnyks, užuot bandę ko nors imtis.
· Neatsikratote žalingų įpročių: alkoholio, narkotikų, raminamųjų vartojimo, rūkymo. Sakote sau: ,,Mesiu, kai būsiu pasirengęs’’, - nors žinote, kad atidėliojate, nes abejojate, ar pajėgsite.
· Nuolat atidėliojate sunkius ir ,,žeminančius’’ darbus, pavyzdžiui, valymą, taisymą, siuvimą, pievelės priežiūrą, dažymą ir panašius, nors jie jums tikrai rūpi. Tikitės, kad kas nors juos atliks už jus.
· Vengiate konstruktyvios konfrontacijos su kitais, pavyzdžiui, vadovu, draugu, mylimu žmogumi, pardavėju ar patarnautoju.
· Bijote keisti gyvenamąją vietą.
· Kadangi turite daug darbo arba kitų reikalų, atidėliojate dieną arba valandą, kurią galbūt smagiai praleistumėte su vaikais. Neišeinate į miestą pavakarieniauti, nesilankote teatre arba sporto renginiuose, dangstotės žodžiais ,,Aš užsiėmęs.’’
· Nusprendžiate rytoj arba kitą savaitę pradėti laikytis dietos. Lengviau atidėti, nei pradėti, todėl jūs ir sakote: ,,Imsiuos jos rytoj’’ – o rytojus, kaip žinome, niekada neateina.
· Kai tik atsiranda sunki užduotis, susergate. Kaipgi dirbsite, kai taip prastai jaučiatės?
· Sakote: ,,Neturiu laiko’’, nors jūsų dienotvarkėje visada atsiranda laiko dalykams, kuriuos iš tiesų norite padaryti.
· Nuolat laukiate atostogų arba išsvajotosios kelionės. Kitąmet jūs patirsite nirvaną.
· Kritikuojate kitus ir tokiu būdu dangstote savo nenorą ką nors daryti.
· Atsisakote pasitikrinti sveikatą, nors jaučiatės nekaip. Bijote pripažinti faktą, kad galbūt sergate.
· Bijote žengti žingsnį jums patinkančio žmogaus pusėn. Norite tai padaryti, tačiau jau palauksite, kol viskas susiklostys savaime.
· Planuojate pradėti daryti mankštą, tačiau nepradedate. ,,Būtinai pradėsiu mankštintis, bet…kitą savaitę’’.
Gyvenate tik dėl vaikų, o savo laimę atidedate vėlesniam laikui. ,,Kaip galiu sau leisti sau atostogauti, jei reikia rūpintis vaikų mokslais?’’

B.d.