Apkabink gyvenimą. Prisisek saugos diržą!

Sasekso saugesnių kelių asociacija (Sussex Safer Roads Partnership, SSRP) pradėjo bene plačiausio masto ir sėkmingiausią visų laikų saugaus eismo kampaniją Embrace Life (apsikabink gyvenimą). Šios kampanijos tikslas – skleisti informaciją apie saugos diržų svarbą. SSRP nusprendė pademonstruoti visiškai kitoks požiūrį į reklamos kampanijas ir jai pavyko – vien per pirmąją savaitę www.youtube.com portale klipą „Embrace Life“ pasižiūrėjo daugiau nei milijonas žiūrovų. SSRP siekia, kad kuo daugiau žmonių pamatytų šį klipą, o rėmėjų grupės Facebook ir Twitter kanale sumušė visus pasaulinius palaikymo augimo tempo rekordus. Facebook portalo lankytojai pradėjo aktyvią lobistinę kampaniją siekdami, kad įvairių šalių televizijos ją parodytų savo žiūrovams. Kai kurios televizijos paprašė SSRP iškirtinės licencijos teisių rodyti šį klipą tik jų televizijoje atitinkamoje valstybėje/valstijoje/regione. Vienas pirmųjų šį klipą parodė France 24 kanalas. Laidos vedėja ir svečiai buvo sustingę ir maloniai sukrėsti klipo įspūdžio. Vėliau klipą parodė Brazilijos, Kanados, JAV televizijos. Facebook gerbėjai siekia, kad ją pamatytų viso pasaulio šalių televizijos.


Marketingo specialistai pripažįsta nieko panašaus iki tol nebuvo matę ir teigia, jos šis klipas - pati efektyviausia reklama saugaus eismo tematika. Juo labiau, kad paskutiniu metu buvo paplitusios kraupią realybę – kraują, mirusių kūnus, sudaužytus likimus-demonstruojančios reklamos. Ši reklama visiškai kitokia. Jai nereikia žodžių. Nereikia paaiškinimų. Nereikia vertimo. Ją gali suprasti kiekvienas. Pamatyk ją: http://www.embracethis.co.uk/ arba

http://www.youtube.com/watch?v=h-8PBx7isoM

Apkabink gyvenimą. Prisisek saugos diržą!

Pasigailėti, bausti draudžiama.

Konfucijus yra pasakęs: ,, Jei iš gyvenimo išbrauktum visas klaidas, gali likti tik parašas.” Todėl norėčiau pasidalinti savo požiūriu į paklydimus.

Plačiau pažvelgus, atrodytų, kad žmogus gyvena labai trumpai, bet, jeigu gyvenimą padalinsim į dienas, tai turėsime labai daug dienų.Ir kiekvieną dieną mes visi susiduriame su naujais iššūkiais, naujais siekiais, naujomis viltimis, nusivylimais ir kitom, pačiomis įvairiausiomis emocijomis. Ir paprastai nauja emocija reikalauja atsakymo, naujo išgyvenimo. Mes ieškom atsakymo į amžiną kaip žmonija klausimą:,,Ką daryti?”

Atsakymo į šitą klausimą ieško ir vaikai.Tik jiems dažniausiai dar sunkiau, nes vaikai nuo pat mažens likę tikėti gerumu, ypač tie, kuriems buvo skaitomos pasakos, kur viskas baigiasi gerai.O kaip yra realiame gyvenime? Ar daug gėrio jie mato realiame gyvenime? Kodėl taip paplito žiaurumas mokyklose? Ar ne todėl, kad vos tik pradėję suprasti, kas vyksta aplinkui, suvokia, kad turi kovoti už išlikimą? Ir kovoti pačiomis žiauriausiomis priemonėmis.

Ką gali padaryti mokykla? Ar gali pasakyti, kas bloga ir kas gera? Ar galima bausmėmis parodyti teisingą kelią? Kiek bausmės yra efektyvios? Juk dažniausiai žiaurumu pasižymi tie, kuriems patiems teko patirti žiaurumo, neteisybės, skriaudos ir neturėjo kas juos užtartų.
Norėčiau šį gal ne visai rišlų pamąstymą papildyti ištrauka iš Paulo Coelho knygos ,,Piligrimas'':

“Įrėmiau galvą į kelius ir,giliai kvėpuodamas, pradėjau atsipalaiduoti.Kūnas klusniai vykdė mano norus, galimasdaiktas todėl, jog tą dieną nuėjome ilgą kelią ir aš labai nuvargau. Ėmiau klausytis žemės ūžesio, duslaus, prislopinto, ir pamažu virsti grūdeliu. Nieko negalvojau. Glūdėjau tamsoje, apsnūdęs, giliai po žeme. Staiga kažkas krustelėjo. Tai buvo dalelytė manęs, ji reikalavo, kad atsibusčiau, išlįsčiau iš po žemių, nes ,,ten, viršuje” kažko esama.

Norėjau miego, bet ji nedavė man ramybės. Ėmiau krutinti pirštus, tas judesys persidavė rankoms, tačiau judėjo ne pirštai ir ne rankos – mažytis daigelis stengėsi prasikalti, įveikti žemės slėgį, išlįsti ,,ten, į viršų”. Pajutau, kaip visas kūnas seka rankų pavyzdžiu. Kiekviena akimirka atrodė kaip amžinybė, tačiau grūdą kažkas viliojo ,,ten, viršuje”, jis norėjo augti, norėjo patirti tai, kas patirtina.

Be galo sunkiai ėmė loštis galva, paskiau visas kūnas. Viskas vyko nepaprastai lėtai, reikėjo kovoti su jėga, slegiančia žemyn, į žemės gelmę, kur anksčiau taip ramiai miegojau amžinu miegu. Tačiau aš grūmiausi, grūmiausi ir nugalėjau: pagaliau kažkas pratrūko, ir aš atsitiesiau. Jėga, slėgusi mane žemyn, staiga išnyko. Aš išlindai į žemės paviršių ir ėmiau žvalgytis, kas darosi ,,čia, viršuje”.

,,Čia, viršuje” buvo laukas. Pajutau saulės šilumą, išgirdau zvimbiant uodus, tolumoje čiurlenant upę. Pamažu atsistojau užsimerkęs, kiekvieną akimirką manydamas, jog neišlaikysiu pusiausvyros ir krisiu ant žemės, bet augau be perstojo. Rankos ilgėjo, kūnas tįso.
 Jaučiau, kaip atgimstu, kaip trokštu, kad ir iš išorės, ir iš vidaus mane apšviestų skaisčioji milžinė saulė, raginanti augti, idant galėčiau ją apglėbti savo šakomis. Vis labiau tvirtėjo rankos, įskaudo kūno raumenys, ir man pasirodė, jog esu tūkstančio metrų aukščio ir galiu apkabinti kalnus. Kūnas augo, didėjo, kol pagaliau taip įskaudo, jog neištvėręs surikau.
Atsimerkiau.
Žvelgiau į dangų, virš galvos driekėsi Paukščių Takas, tarsi bylodamas, kokia nepaprastai ilga kelionė mūsų laukia. Galimas daiktas, kitomis aplinkybėmis tas nežmoniškas atstumas man būtų sukėlęs baisų nerimą, siaubingą baimę, jog nesugebėsiu nueiti to kelio, jog esu per silpnas jį įveikti. Tačiau šiandieną buvau grūdas, sudygęs grūdas. Jau buvau suvokęs, kad ten, ,,aukštai”, gyventi kur kas gražiau, nors čia, žemėje, gera ir jauku miegoti.
Aš galėsiu atgimti tiek kartų, kiek tik norėsiu, kol pagaliau sugebėsiu apkabinti visą žemę, iš kur esu kilęs."
Ką mokykla gali padaryti, kad vaikai siektų gėrio ir norėtų išaugti,išsiveržti iš tamsos ir pakilti į saulę, tobulesnį pasaulį ir nešti gėrį kitiems, nes tik tada žmogus būna tikrai laimingas, kai suteikia laimės kitiems.
Vaikai-mūsų ateitis, todėl pirmiausiai reikia pasirūpinti jais. Ne tik aprūpinti materialiai, bet parodyti, kaip augti dvasiškai, kaip ištiesti rankas į saulę ir padėti pakilti kitiems, sušildyti tuos, kuriems yra sunkiau.
Todėl manau, kad bet kokioje situacijoje pirmiausiai reikia:,,pasigailėti, bausti draudžiama''.
Ar tam pajėgi mūsų mokykla?

Su Vasario 16-ąja!

Sveikinu visus su svarbiausia Lietuvos švente!
Visus.Lietuvius ir kitų tautybių žmones.Visus, kurie gerbia mūsų tautą ir jos atmintį.