The Keys to Constructive Criticism: Part 1

The Keys to Constructive Criticism: Part 1

Kaip branginti laiką ir naudotis jo magija

(Pagal Og Mandino ,,Sėkmės universitetas'')

(tęsinys)

Kodėl nenorime liautis.
Atidėliojimo pasiteisinimą sudaro viena dalis saviapgaulės ir dvi dalys išsisukinėjimo.
Štai ką gauname mainais už tai, kad nesiliaujame atidėlioti.
. Akivaizdu, kad atidėliojimas leidžia mums nuo nemalonios veiklos. Galbūt tai geri dalykai, kuriuos bijote daryti, o gal tiesiog nenorite.
. Galbūt tokia saviapgaulės sistema jums patinka. Kai meluojate sau, nereikia pripažinti, kad konkrečią dabarties akimirką nedirbate.
. Nuolat atidėliodami išvengiate pokyčių ir visos su jais susijusios rizikos.
. Kritikuodami kitus, galite pasijusti svarbūs patys. Kitų nesėkmė jums tampa pagrindu jaustis geriau, o tai - dar didesnė saviapgaulė.
. Laukdami, kol viskas pagerės, dėl savo nesėkmių galite kaltinti visą pasaulį, esą, ,,nėra gerų progų''. Gera strategija nieko nedaryti.
. Norėdami išvengti nesėkmių, nerizikuojate ir rimtų užduočių nesiimate. Taip jums niekada neteks suabejoti savimi.
. Jūsų svajonės (,,Kalėdų Senio fantazijos'') grąžina jus į saugią ir nerūpestingą vaikystę.
. Gailėdamiesi savęs dėl neveiklos, tikitės sulaukti užuojautos.
. Kai per ilgai atidėiojate darbą ir lieka mažai laiko jį atlikti, visada galite pateisinti prastą rezultatą - ,,Neturėjau laiko''.
. Nuolat atidėliodami tikitės sulaukti, kol jūsų darbą padarys kas nors kitas. Taip galite manipuliuoti žmonėmis.
. Vengdami sudėtingesnių užduočių, bėgate nuo sėkmės. Kai nepasiseka, nereikia užsimesti ir tos atsakomybės, kuri ateina su sėkme.
Kaip atsisakyti tokio elgesio.
. Nuspręskite gyventi ,,po penkias minutes''.
Užuot mąstę apie tolimos ateities užduotis, pagalvokite apie dabartį ir pasistenkite penkias minutes skirti mėgstamai veiklai.
. Atsisėskite ir pradėkite daryti tai, ką jau senai atidėliojate. Pradėkite rašyti laišką arba skaityti knygą. Suprasite, kad visai nereikėjo nieko atidėlioti, nes labai tikėtina, kad darbas pasirodys patrauklus.
. Paklauskite savęs:,,Kas blogiausia gali man atsitikti, jei tučtuojau padarysiu tai, ką atidėlioju?'' Atsakymas gali paskatinti jus veikti. Įvertinkite savo baimę, ir neliks jokios priežasties bijoti.
. Numatykite konkretų laiko tarpą (Pavyzdžiui, trečiadienį, nuo 22.00 iki 22.15), kurį skirtumėte tik atidėliotinai veiklai. Penkiolikos minučių pastangų dažnai būna gana įveikti atidėliojimo ligą.
. Esate pernelyg svarbūs, kad nuolat nerimautumėte dėl neatliktų darbų. Tad kitą kartą, kai ką nors atidėsite ir pasijusite nepatogiai, prisiminkite, kad save mylintys žmonės taip savęs neskaudina.
. Pažiūrėkite, ką šiuo metu esate atidėję, atsisakykite baimės veikti. Atidėliodami jūs pakeičiate dabartį nerimu dėl ateities įvykių. Jei tas įvykis tampa dabartimi, nerimo iš esmės turi nebelikti.
. Mesite rūkyti...dabar! Pradėkite laikytis dietos...tučtuojau! Liaukitės girtavę...šią akimirką! Vieną kartą atsispauskite nuo grindų - tebus tai jūsų mankštos pradžia. Štai šitaip jūs turėtumėte susidoroti su problemomis...tuojau pat imtis veiksmų! Veikite! Vienintelė kliūtis esate patys bei jūsų nuostata, kad esate per silpni. Juk tai visai paprasta...veikite!
. Pradėkite kūrybiškai mąstyti situacijose, kurios anksčiau kėlė nuobodulį. Per susirinkimą užduokite konkretų klausimą ir paspartinkite lėtą pokalbių eigą, taip pat galite pradėti mąstyti apie įdomius dalykus, parašyti eilėraštį arba pabandyti atgaline tvarka įsiminti dvidešimt penkis skaičius. Nuspręskite niekada daugiau nenuobodžiauti.
. Kai kas nors pradės jus kritikuoti, paklauskite:,,Ar manote, kad man dabar reikalinga kritika?" Kai pajusite, kad patys kritikuojate, paklauskite to žmogaus, ar jis norėtų pasiklausyti jūsų kritikos, o jei taip, tai kodėl. Tai jums padės iš ,,kritiko" tapti ,,darbininku".
. Tarkime, jums liko gyventi šeši mėnesiai. Ar tęstumėte dabartinę savo veiklą? Jei ne, kas jus tada domintų?
. Būkite drąsūs - imkitės veiklos, kurios iki šiol vengėte. Vienas drąsus poelgis gali sunaikinti visą baimę. Liaukitės sau kartoję, kad turite puikiai pasirodyti. Prisiminkite, kad daug svarbiau ką nors daryti.
. Nuspręskite, kad nebūsite pavargę tol, kol neatsigulsite į lovą. Neleiskite sau pasinaudoti nuovargiu arba liga kaip pretekstu išsisukti nuo darbo arba jį atidėti.
. Išmeskite iš savo žodyno žodžius ,,tikiuosi", ,,norėčiau" ir ,,galbūt". Jie - atidėliojimo įrankiai. Jei pastebėsite, kad tokie žodžiai stengiasi įsibrauti, pakeiskite juos kitais:
,,Tikuosi, kad viskas išsispręs pakeiskite sakiniu ,,Pasistengsiu viską sutvarkyti".
,,Norėčiau, kad būtų geriau" pakeiskite sakiniu ,,Padarysiu taip, kad pasijusčiau geriau".
,,Gal būt viskas bus gerai" pakeiskite sakiniu ,,Padarysiu, kad būtų geriau".
. Veskite dienoraštį, surašykite atvejus, kai kritikuojate kitus ar skundžiatės patys. Taip pasieksite du dalykus: geriau pažinsite save ir liausitės kritikavę, nes nes bus nepakenčiama viską rašyti į dienoraštį.
. Jei atidėliojate ką nors, kas susiję su kitais žmonėmis (perskiraustymą, seksualines problemas, naują darbą), pakalbėkite su jais apie tai ir paklauskite, ką jie mano. Drąsiai išpažinkite savo baimes, pažiūrėkite, ar neatidėliojate visko dėl priežasčių, kurios slypi tik jūsų galvoje. Paprašykite patikimo žmogaus, kad jums padėtų - tada jūsų problema bus spręndžiama bendromis pastangomis.
. Pasirašykite su mylimais žmonėmis sutartį, išvardykite visus gerus dalykus, kuriuos norėtumėte padaryti, bet iki šiol vis atidėliojote . Tegu kiekvienas dalyvis gauna po vieną sutarties egzempliorių, paskui nustatykite baudas už delsimą. Kad ir koks būtų sutarties objektas - žaidimas kamuoliu, bendra vakarienė restorane, atostogos ar spektaklis - pamatysite, jog šis būdas tikrai padeda.
Jei norite, kad pasaulis pasikeistų, nesiskųskite, kad jis blogas. Veikite. Nešvaistykite dabarties, veikite ir išeikite iš atidėliojimo klaidų zonoz! Nebūkite ,,svajotojai" ar ,,kritikai", būkite ,,darbininkai".

Kaip branginti laiką ir naudotis jo magija

(Pagal Og Mandino ,,Sėkmės universitetas'')

Jei bent septynias dienas dienoraštyje fiksuotume visą savo veiklą, tikriausiai apstulbtume ir susigėstume, kad kasdien tuščiai iššvaistome daugybę laiko.
Filosofai paaiškino, kas yra erdvė, bet nepaaiškino, kas yra laikas. Jį turėdami, galite viską, be jo – nieko. Laiko atsargos yra tikras stebuklas, magija. Jūs pabundate ryte ir žiūrite: jūsų piniginėje dvidešimt keturios dar neišnaudotos valandos! Tai pats brangiausias turtas. Pati ypatingiausia vertybė, dovanota jums ypatingiausiu būdu! Ir niekas negali iš jūsų to laiko atimti. Laikas yra nepavagiamas, be to, niekas negauna jo daugiau ar mažiau, nei kad gaunate jūs. Genijaus niekas niekada neapdovanojo nė viena papildoma valanda. Laikas nėra bausmė. Švaistykime savo neišpasakytai brangias laiko vertybes, kiek tik troštate, o jų gausa niekada nebus nutraukta. Jokia mistiška galia nepasakys: ,,Šis žmogus kvailys, o gal ir niekšas. Jis nenusipelnė laiko. Iš jo bus nurėžta”. Tai visiška tiesa. Ir dar – neįmanoma pasinaudoti ateitimi. Neįmanoma laiko paimti į skolą! Galite švaistyti tik esamas akimirkas, o rytdienos – ne, ji vis tiek bus jūsų. Negalite išeikvoti kitos valandos – ji saugoma jums.
Mes niekada neturėsime daugiau laiko. Mes jo turime ir visada turėjome tik tiek, kiek jo yra.
Laikas priklauso mums.
Dar daugiau: mūsų sėkmė priklauso nuo to, kaip panaudojame tą laiką ir jo šalutinius produktus – atliekamas akimirkas.
,,Niekada neatidėliok rytdienai to, ką gali padaryti šiandien.’’
Sėkmė ir atidėliojimas visiškai nesuderinami dalykai.
Jei norite, kad jums pasisektų, turite atsikratyti įpročio atidėlioti.
Atidėliojimas yra viena iš jūsų klaidų zonų.
Yra atlikti darbai ir neatlikti darbai.
Atidėliotoją apibūdina trys neurotiškos frzės:

· Tikiuosi, kad viskas išsispręs;
· Norėčiau, kad būtų geriau;
· Galbūt viskas baigsis gerai.

Tai visų atidėliotojų džiaugsmas.
Šiomis frazėmis jie ,,logiškai’’ pagrindžia, kodėl nieko nedaro dabar pat.
Visi tokie norai ir lūkesčiai tėra laiko švaistymas ir pasakų šalies gyventojų kvailystės. Nė vienas iš tų žmonių nėra nieko padaręs iki galo. Jie tiesiog stengiasi patogiai išsisukti nuo svarbios gyvenimo veiklos.
Galite padaryti viską, ką esate sumanę. Jūs stiprūs, gabūs, išradingi, tačiau vis atidėliodami darbus ateičiai, apgaudinėjate save, atsiduodami abejonėms. Jūs atsisakote gyventi dabartyje ir viliatės, kad viskas pasitaisys ateityje.
Savaime niekas niekada nepasitaisys. Jei jūsų gyvenimas pagerėja, taip atsitinka tik todėl, kad elgiatės kontruktyviai.
Atidėliojimas būna skirtingas. Galima ,,tempti’’ darbą iki tam tikros ribos ir atlikti jį prieš pat terminą. Čia vėl susiduriame su įprasta saviapgaulės forma: jei beveik nepasiliksite laiko, galėsite lengviau pasiteisinti: ,,Man nebuvo kada.’’ Bet laiko turėjote pakankamai. Juk žinote, kad tikrai užsiėmę žmonės savo darbus atlieka laiku, o jūs savo laiką iššvaistėte skųsdamiesi, kiek daug turite padaryti…
Gyvenimo būdu tapęs atidėliojimas yra tikra nieko nedarymo technika.
Nieko nedarantieji labai dažnai būna kritikai, jie patogiai atsisėdę stebi dirbančius žmones ir filosofiškai piktinasi jų veikla.
Kritikuoti lengva, o darbas reikalauja pastangų, rizikos, pokyčių.
Mūsų kultūroje kritikų apstu.
Mes net mokame pinigus, kad galėtume jų pasiklausyti.
Įsižiūrėkite į save, į aplinkinius žmones, atkreipkite dėmesį, kiek daug vietos visuomeniniuose santykiuose užima kritika. Kodėl?
Mat daug paprasčiau šnekėti apie tai, kaip kam sekasi, nei patiems imtis veiksmų.
Konstruktyvi kritika gali būti naudinga, tačiau jei pasirinkote ne veikėjo, o stebėtojo vaidmenį, netobulėsite. Dar blogiau: kritikuodami kitus, iš tiesų besistengiančius ką nors padaryti, dažnai stengiatės išvengti atsakomybės už prastus savo pačių rezultatus. Tokiu klaidų medžiotojus verčiau ignoruoti.
Kaip mes atidėliojame.

Štai situacijos, kai lengviau pasirinkti atidėliojimą nei veiksmą:

· Liekate darbe, kuriame jaučiatės įstrigę ir negalite tobulėti.
· Laikotės tvirtai įsikibę santykių, kurie jau apkaro. Liekate vedę(arba nevedę) tiesiog tikėdamiesi, kad viskas pagerės savaime.
· Atsisakote spręsti santykių problemas, susijusias, pavyzdžiui, su seksu, drovumu arba įvairiausiomis fobijomis. Laukiate, kol problemos išnyks, užuot bandę ko nors imtis.
· Neatsikratote žalingų įpročių: alkoholio, narkotikų, raminamųjų vartojimo, rūkymo. Sakote sau: ,,Mesiu, kai būsiu pasirengęs’’, - nors žinote, kad atidėliojate, nes abejojate, ar pajėgsite.
· Nuolat atidėliojate sunkius ir ,,žeminančius’’ darbus, pavyzdžiui, valymą, taisymą, siuvimą, pievelės priežiūrą, dažymą ir panašius, nors jie jums tikrai rūpi. Tikitės, kad kas nors juos atliks už jus.
· Vengiate konstruktyvios konfrontacijos su kitais, pavyzdžiui, vadovu, draugu, mylimu žmogumi, pardavėju ar patarnautoju.
· Bijote keisti gyvenamąją vietą.
· Kadangi turite daug darbo arba kitų reikalų, atidėliojate dieną arba valandą, kurią galbūt smagiai praleistumėte su vaikais. Neišeinate į miestą pavakarieniauti, nesilankote teatre arba sporto renginiuose, dangstotės žodžiais ,,Aš užsiėmęs.’’
· Nusprendžiate rytoj arba kitą savaitę pradėti laikytis dietos. Lengviau atidėti, nei pradėti, todėl jūs ir sakote: ,,Imsiuos jos rytoj’’ – o rytojus, kaip žinome, niekada neateina.
· Kai tik atsiranda sunki užduotis, susergate. Kaipgi dirbsite, kai taip prastai jaučiatės?
· Sakote: ,,Neturiu laiko’’, nors jūsų dienotvarkėje visada atsiranda laiko dalykams, kuriuos iš tiesų norite padaryti.
· Nuolat laukiate atostogų arba išsvajotosios kelionės. Kitąmet jūs patirsite nirvaną.
· Kritikuojate kitus ir tokiu būdu dangstote savo nenorą ką nors daryti.
· Atsisakote pasitikrinti sveikatą, nors jaučiatės nekaip. Bijote pripažinti faktą, kad galbūt sergate.
· Bijote žengti žingsnį jums patinkančio žmogaus pusėn. Norite tai padaryti, tačiau jau palauksite, kol viskas susiklostys savaime.
· Planuojate pradėti daryti mankštą, tačiau nepradedate. ,,Būtinai pradėsiu mankštintis, bet…kitą savaitę’’.
Gyvenate tik dėl vaikų, o savo laimę atidedate vėlesniam laikui. ,,Kaip galiu sau leisti sau atostogauti, jei reikia rūpintis vaikų mokslais?’’

B.d.

Informacija – tai galia.

Informacija – tai galia.

(pagal Dano Browno knygą ,,Prarastas simbolis”)

Nieko nėra uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko nėra paslėpta, kas nepasidarys žinoma.(Jėzus)
Žinios yra tik įrankis, ir jų, kaip visų įrankių, veikimas prikauso nuo to, kieno rankose atsiduria.
Istorija palaimingai skyrė žmonijai išmintingiausius mokytojus, iš esmės nušvitusias sielas, kurie neapsakomai giliai suprato sielos ir dvasios slėpinius. Brangūs šių adeptų – Budos, Jėzaus, Mahometo, Zoroastro ir begalės kitų – žodžiai buvo perduodami seniausiuose, brangiausiuose induose.
Knygose.
Kiekviena žemės kultūra turi savo šventąją knygą – savo Žodį; jos visos skirtingos ir kartu tos pačios. Krikščionims Žodis – Biblija, musulmonams – Koranas, žydams – Tora, indams – Vedos, ir taip toliau, ir taip toliau.
Žodis nušvies kelią.
Laikas – tai upė...O knygos – laivai. Daugybė tomų leidžiasi pasroviui, tačiau sudūžta ir be žinios dingsta kranto smėlynuose. Tik nedaug, labai nedaug iš jų ištveria laiko išmėginimus ir gyvena teikdamos palaimą ateinantiems amžiams.

Senoviniuose tekstuose rašoma apie apie stulbinamas žmogaus dvasios galias, o dabar mokslas mums įrodo, kad šių galių įvaldymas yra aiškus fizinis procesas.Tinkamai naudojamos mūsų smegenys gali pasitelkti tokias galias, kad jos tiesiogine prasme atrodys antižmogiškos. Biblijoje, kaip ir daugelyje senovės tekstų, smulkiai aprašytas sudėtingiausias kada nors sukurtas mechanizmas....žmogaus psichika
Šventajame Rašte smulkiai aprašyta reali šventovė, kurią reikia pastatyti. Ji sudaryta iš dviejų dalių – išorinės, vadinamos Šventoriumi, ir vidinės, vadinamos Švenčiausių švenčiausia. Šias dalis vieną nuo kitos skiria plonas šydas.
Kaip atrodo žmogaus smegenys?
Jas sudaro dvi dalys – išorinė, vadinamoji dura mater, ir vidinė, vadinamoji pia mater.Šias dalis vieną nuo kitos skiria "voratinklis", panašus į šydą.
Angliškai "smilkinys" ne be reikalo vadinamas temple – tuo pačiu žodžiu kaip ir "šventovė"
Buda sakė: ‘’Tu pats esi dievas”. Jėzus mokė,kad ,,dangaus karalystė yra jumyse, ir net pažadėjo:,,Kas manimi tiki, tas darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius." Net pirmasis antipopiežius,Ipolitas Romietis, kartojo tą pačią frazę, pirmą kartą ištartą gnostiko mokytojo Monoimo:,,Liaukitės ieškoję Dievo...verčiau pradėkite nuo savęs.”
"...vienintelis skirtumas tarp tavęs ir Dievo yra tas, kad tu pamiršai esąs dievybė."
Pažink save.

Nejau nežinote, kad esate dievai.
"...vienintelis skirtumas tarp tavęs ir Dievo yra tas, kad tu pamiršai esąs dievybė."
Pažink save.
Kai tik mes, žmonės, įstengsime pažaboti tikrąją savo galią, įgysime didžiulę valdžią savo pasaulyje. Galėsime projektuoti ir kurti tikrovę, užuot paprasčiausiai į ją reagavę
Jei mintys daro poveikį, reikia mąstyti labai atsargiai. Destruktyvios mintys irgi veikia, o mes visi žinome, kad griauti daug lengviau negu kurti.

Ironiška,kad visos pasaulio religijos jau šimtus metų ragina tikinčiuosius suvokti religijos ir tikėjimo sąvokas. O dabar mokslas,kuris šimtus metų niekino religiją, vadindamas ją prietarais, yra priverstas pripažinti, kad kad svarbiausia jo sritis dabar yra religijos ir tikėjimo mokslas.....koncentruotų įsitikinimų ir ketinimų galia. Tas pats mokslas, kuris kitados pakirto mūsų tikėjimą stebuklais, dabar ėmėsi statyti tiltus per savo sukurtą bedugnę.

Jei paduočiau tau smuiką ir pasakyčiau, kad tu turi sugebėjimų groti stebuklingą muziką, nė kiek nesumeluočiau.Tu turi tuos sugebėjimus, bet kad jie galėtų pasireikšti, reikia nepaprastai daug darbo.Tai visiškai tas pat, kai ir naudojantis psichikos galiomis.Tikslingai kreipti mintis galima išmokti.Norint pareikšti ketinimą,reikia nepaprasto susikaupimo, visiškos juslinės vizualizavimo ir gilaus tikėjimo. Be to, lygiai kaip grojant smuiku, yra žmonių, kurių prigimtiniai šios srities gebėjimai didesni už kitų.
Aš savo akimis mačiau, kaip žmonės pavertė vėžio ląsteles sveikomis vien minčių jėga. Mačiau daugybę įvairiausių būdų, kuriais žmogaus psichika gali veikti fizinę tikrovę.

Tai įkvėptas pasaulio matymas.

Nelaikyk to tikėjimu. Paprasčiausiai mąstyk apie kitokį požiūrį, susitaikyk su tuo, kad pasaulis visai ne toks, kokį įsivaizdavai. Istoriškai visi didieji mokslo lūžiai prasidėdavo paprasčiausia idėja, grėsusia apversti aukštyn kojomis esamą tikėjimą. Iš paprasčiausio teiginio, kad Žemė yra apvali, tyčiotasi ir jis laikytas visiškai neįmanomu, nes dauguma žmonių manė, jog nuo apvalios planetos nutekėtų vandenynai. Heliocentrizmo sistema irgi laikyta erezijomis. Siaurapročiai visada įnirtingai puola tai, ko neįstengia suprasti.Vieni žmonės kuria...o kiti griauna.Ši dinamika egzistavo visais laikais. Bet kūrėjai galų gale suranda, kas jais patikėtų, paskui patikėjusiųjų skaičius pasiekia kritinę masę, ir staiga paaiškėja, kad Žemė apvali ar kad Saulės sistema heliocentrinė. Pakeičiamas suvokimas, gimsta nauja tikrovė.
....dvi galvos geriau negu viena...bet dvi galvos yra ne dvigubai, o daugybę kartų geriau. Jei daug žmonių mąsto apie tą patį, minčių poveikis išauga...geometrine progresija. Iš čia ir kyla vidinė maldos grupių, gydymo ratelių, sutartinių dainavimo ir bendrų pamaldų galia. Visuotinės sąmonės ideja – ne šiaip koks bekūnis Naujojo amžiaus išsigalvojimas. Tai patikrinama mokslinė tikrovė...kurią įvaldžius galima permainyti visą pasaulį.

Nuo neatmenamų laikų žmogus jautė, kad esama kažko nepaprasto...kažko didesnio. Jis troško galių, kurių neturėjo. Svajojo apie skrydžius, apie gydymą, apie galimybę visais įmanomais būdais keisti savo pasaulį.
Ir visa tai įvykdė.
Jei mūsų protėviai šiandien mus pamatytų, tikrai palaikytų dievais.

Mes esame statytojai. Mes – kūrėjai.

Dievas žmogui yra visuotinė konstanta. Dievas – tai mūsų visų bendras simbolis...visų gyvenimo slėpinių, kurių neįstengiame suprasti, simbolis. Senovėje žmonės garbino Dievą kaip beribių žmogaus galimybių simbolį, bet senasis simbolis laikui bėgant buvo prarastas. Iki dabar.

Žinios yra tik įrankis, ir jų, kaip visų įrankių, veikimas prikauso nuo to, kieno rankose atsiduria.

Jei mintys turi masę, tai jas veikia gravitacija ir jos gali traukti prie savęs objektus.

Žinios yra jėga, o tinkamos žinios leidžia žmogui atlikti stebuklingus, kone dieviškus darbus.
Kaip sakė futuristas Artūras Klarkas: ,,Visos pakankamai pažangios technologijos neatskiriamos nuo magijos."

Paslaptis slypi viduje- pamatinė slėpinių dogma, reikalaujanti žmonėms ieškoti Dievo ne dangaus aukštybėse....bet savyje pačiuose. Paslaptis slypi viduje. Tokia buvo visų didžiųjų mistikos mokytojų žinia.
Dievo karalystė yra jumyse, sakė Jėzus Kristus.
Pažink save, kalbėjo Pitagoras.
Nejau nežinote, kad esate dievai, klausė Hermis Trismegistas.
Jei begalybė nebūtų norėjusi, kad žmogus būtų išmintingas, ji nebūtų jam suteikusi pažinimo gebėjimo."( Menlis P. Holas )

,,Tvarka iš chaoso" Ordo ab chao.
Jei mintys turi masę, tai jas veikia gravitacija ir jos gali traukti prie savęs objektus.
Žinios yra jėga, o tinkamos žinios leidžia žmogui atlikti stebuklingus, kone dieviškus darbus.

Būk

Būk:

Supratingas savo priešams.

Ištikimas savo draugams.

Pakankamai tvirtas pasitikdamas kiekvieną naują dieną.

Sugebantis suprasti, kad esi nepakankamai stiprus, kad pajėgtum viską
padaryti pats vienas.

Dosnus tiems, kuriems reikalinga tavo pagalba.

Kuklus reikalaudamas ko nors sau.

Pakankami išmintingas, kad suvoktum, jog nežinai absoliučiai visko.

Pakankamai naivus, kad tikėtum stebuklais.

Siekiantis pasidalinti savo džiaugsmais.

Norintis prisiimti kitų skausmo dalį.

Vedliu, kai matai, kad kiti nepastebėjo kelio.

Sugebantis eiti paskui kitus, kai pasiklįsti dvejonėse.

Pirmas pasveikinęs opnentą, kuriam pasisekė.

Paskutinis, kuris kritikuos suklydusį kolegą.

Žinantis galutinį tikslą, jeigu pasukai iš kelio.

Mylintis su tais, kurie myli tave.

Mylintis su tais, kurie nemyli tavęs, nes jų jausmai gali pasikeisti.

Bet svarbiausia – Būk Savimi.

Pagal:
. The “Be” Attitudes TM
--- By Author Be Be ---
www.thebeatitudes.com

Linksmų Šv. Velykų!

Ko dar laukti?

Paskaitykime.... http://www.blogeriai.net

Būk lyderiu ten, kur tavo šaknys.

Būk lyderiu ten, kur tavo šaknys.

Mūsų būsima sekmė priklauso nuo to, kaip mes reaguojame į naujas galimybes mūsų neramiame pasaulyje.Ateities perspektyvos yra neribotos.Ir tie, kurie nori laimėti, tai supranta.

Žmonės nori iššūkių. Jie nori naujovių ir kūrybiškumo. Atsivėrė nauja galimybė- tapti lyderiu be titulo. Sėkmė jūsų neapleis, jeigu žinosite, kaip tapti lyderiu ten, kur jūsų šaknys.

Penki šansai tapti lyderiu, ten, kur jūsų šaknys:

1. Asmeninė filantropija

Laimėjimai gyvenime priklauso nuo to, kiek atiduodi kitiems pats.Turi būti filantropas savo asmeninėmis savybėmis. Gali pasinaudoti savo asmeniniais talentais:nuoširdumu, tobulumu ir vaizduote.Naujasis pasaulis suteikė tau galimybę atskleisti savo tobulumą.

2. Nepriimk mirties nuosprendžio.

Daugelis žmonių nuspręs, kad lyderiavimas jiems netinka. Jiems daug patogiau sekti negu vadovauti. Puiku. Bet nepamirškite, kad tai, ką daro kiti nebūtinai priimtina jums.Tie, kurie nelinkę tapti lyderiais, bandys jus atkalbėti. Neleiskite niekam priversti jus patikėti, kad jūs negalite tapti lyderiu. Neleiskite niekam nustatyti ribas jūsų gyvenime. Bendraukite su tais, kurie supranta, ką tai reiškia būti lyderiu.Būkite su tais, kurie mėgsta rizikuoti. Nebendraukite su cinikais, kurie paskelbs mirties nuosprendį jūsų bandymams.

3. Išsiveržkite iš savo apribojimų.

Jūs gimėte dideliems darbams. Kartais žmonėms atrodo, kad jie negalės rytoj padaryti daugiau, negu padarė vakar. Pergalėkite save. Nugalėkite savo įpročius.Nugalėkite savo įsitikinimus. Meskite iššūkį savo dabartinei būsenai. Susiraskite būdus, kaip šiandien padaryti daugiau negu vakar.

4. Nustatykite savo lyderio modelį.

Mes negalime vienodai elgtis su visais. Mes norime, kad mūsų įtaka būtų veiksminga. Todėl mes turime suvokti mūsų poveikio jėgą ir vadovautis tuo supratimu.Ar jūs esate simfoninio orkestro dirigentas ar genialus pianistas? Ar jūs esate kompozitorius ar dainininkas? Suformuokite savo lyderio modelį ir kasdien vadovaukitės juo.

5. Atmeskite savo dabartinės būsenos negatyvumą.

Atmeskite nusiteikimą: ,,Aš neturiu tinkamo titulo,kad galėčiau padaryti kokius nors pasikeitimus dabartinėje situacijoje”.

Mes visi turime galimybę pakeisti ką nors. Jūs galite pabėgti iš degančio laivo. Kovokite už tai, kas yra jūsų prigimtinė teisė.



Robin Sharma

Instrukcija Gyvenimui

1.Kai pralaimi, nepamiršk to, ką išmokai ir sužinojai..
2.Atmink, kad tavo charakteris yra tavo likimas.
3.Būk atviras pasikeitimams, bet neišduok to, ką tu vertini labiausiai..
4.Atmink, kad tylėjimas kartais yra geriausias atsakymas.
5.Niekada nepamiršk šių trijų raidžių: P- pagarba sau; P- pagarba kitiems;
A- atsakomybė už savo poelgius.

6.Atmink, kad didelė meilė ir dideli pasiekimai glaudžiai susiiję su rizika.
7.Kai kas nors užduoda jums klausimą, o jūs nenorite į jį atsakyti, nusišypsokite
ir paklauskite:,,Kodėl jūs norėtumėt sužinoti tai?’’
8.Kalbėk lėtai, bet galvok greitai.
9.Nespręsk apie žmogų pagal jo gimines.
10.Mylėk nuoširdžiai ir aistringai. Gali būti įskaudintas, bet vis vien tai vienintelis būdas gyventi tikrai pilnavertį gyvenimą.
11.Niekada nesijuok iš kito žmogaus svajonių.
12.Kai sakai:,,Aš atsiprašau’’, žiūrėk tam žmogui tiesiai į akis.
13.Niekad netikėk absoliučiai viskuo,ką girdi, neišleisk visko ką turi ir nemiegok tiek, kiek nori.
14.Atiduok žmonėms daugiau negu jie tikisi ir daryk tai džiaugsmingai.

Dalai Lama

Kaziuko muges vaizdeliai

Apkabink gyvenimą. Prisisek saugos diržą!

Sasekso saugesnių kelių asociacija (Sussex Safer Roads Partnership, SSRP) pradėjo bene plačiausio masto ir sėkmingiausią visų laikų saugaus eismo kampaniją Embrace Life (apsikabink gyvenimą). Šios kampanijos tikslas – skleisti informaciją apie saugos diržų svarbą. SSRP nusprendė pademonstruoti visiškai kitoks požiūrį į reklamos kampanijas ir jai pavyko – vien per pirmąją savaitę www.youtube.com portale klipą „Embrace Life“ pasižiūrėjo daugiau nei milijonas žiūrovų. SSRP siekia, kad kuo daugiau žmonių pamatytų šį klipą, o rėmėjų grupės Facebook ir Twitter kanale sumušė visus pasaulinius palaikymo augimo tempo rekordus. Facebook portalo lankytojai pradėjo aktyvią lobistinę kampaniją siekdami, kad įvairių šalių televizijos ją parodytų savo žiūrovams. Kai kurios televizijos paprašė SSRP iškirtinės licencijos teisių rodyti šį klipą tik jų televizijoje atitinkamoje valstybėje/valstijoje/regione. Vienas pirmųjų šį klipą parodė France 24 kanalas. Laidos vedėja ir svečiai buvo sustingę ir maloniai sukrėsti klipo įspūdžio. Vėliau klipą parodė Brazilijos, Kanados, JAV televizijos. Facebook gerbėjai siekia, kad ją pamatytų viso pasaulio šalių televizijos.


Marketingo specialistai pripažįsta nieko panašaus iki tol nebuvo matę ir teigia, jos šis klipas - pati efektyviausia reklama saugaus eismo tematika. Juo labiau, kad paskutiniu metu buvo paplitusios kraupią realybę – kraują, mirusių kūnus, sudaužytus likimus-demonstruojančios reklamos. Ši reklama visiškai kitokia. Jai nereikia žodžių. Nereikia paaiškinimų. Nereikia vertimo. Ją gali suprasti kiekvienas. Pamatyk ją: http://www.embracethis.co.uk/ arba

http://www.youtube.com/watch?v=h-8PBx7isoM

Apkabink gyvenimą. Prisisek saugos diržą!

Pasigailėti, bausti draudžiama.

Konfucijus yra pasakęs: ,, Jei iš gyvenimo išbrauktum visas klaidas, gali likti tik parašas.” Todėl norėčiau pasidalinti savo požiūriu į paklydimus.

Plačiau pažvelgus, atrodytų, kad žmogus gyvena labai trumpai, bet, jeigu gyvenimą padalinsim į dienas, tai turėsime labai daug dienų.Ir kiekvieną dieną mes visi susiduriame su naujais iššūkiais, naujais siekiais, naujomis viltimis, nusivylimais ir kitom, pačiomis įvairiausiomis emocijomis. Ir paprastai nauja emocija reikalauja atsakymo, naujo išgyvenimo. Mes ieškom atsakymo į amžiną kaip žmonija klausimą:,,Ką daryti?”

Atsakymo į šitą klausimą ieško ir vaikai.Tik jiems dažniausiai dar sunkiau, nes vaikai nuo pat mažens likę tikėti gerumu, ypač tie, kuriems buvo skaitomos pasakos, kur viskas baigiasi gerai.O kaip yra realiame gyvenime? Ar daug gėrio jie mato realiame gyvenime? Kodėl taip paplito žiaurumas mokyklose? Ar ne todėl, kad vos tik pradėję suprasti, kas vyksta aplinkui, suvokia, kad turi kovoti už išlikimą? Ir kovoti pačiomis žiauriausiomis priemonėmis.

Ką gali padaryti mokykla? Ar gali pasakyti, kas bloga ir kas gera? Ar galima bausmėmis parodyti teisingą kelią? Kiek bausmės yra efektyvios? Juk dažniausiai žiaurumu pasižymi tie, kuriems patiems teko patirti žiaurumo, neteisybės, skriaudos ir neturėjo kas juos užtartų.
Norėčiau šį gal ne visai rišlų pamąstymą papildyti ištrauka iš Paulo Coelho knygos ,,Piligrimas'':

“Įrėmiau galvą į kelius ir,giliai kvėpuodamas, pradėjau atsipalaiduoti.Kūnas klusniai vykdė mano norus, galimasdaiktas todėl, jog tą dieną nuėjome ilgą kelią ir aš labai nuvargau. Ėmiau klausytis žemės ūžesio, duslaus, prislopinto, ir pamažu virsti grūdeliu. Nieko negalvojau. Glūdėjau tamsoje, apsnūdęs, giliai po žeme. Staiga kažkas krustelėjo. Tai buvo dalelytė manęs, ji reikalavo, kad atsibusčiau, išlįsčiau iš po žemių, nes ,,ten, viršuje” kažko esama.

Norėjau miego, bet ji nedavė man ramybės. Ėmiau krutinti pirštus, tas judesys persidavė rankoms, tačiau judėjo ne pirštai ir ne rankos – mažytis daigelis stengėsi prasikalti, įveikti žemės slėgį, išlįsti ,,ten, į viršų”. Pajutau, kaip visas kūnas seka rankų pavyzdžiu. Kiekviena akimirka atrodė kaip amžinybė, tačiau grūdą kažkas viliojo ,,ten, viršuje”, jis norėjo augti, norėjo patirti tai, kas patirtina.

Be galo sunkiai ėmė loštis galva, paskiau visas kūnas. Viskas vyko nepaprastai lėtai, reikėjo kovoti su jėga, slegiančia žemyn, į žemės gelmę, kur anksčiau taip ramiai miegojau amžinu miegu. Tačiau aš grūmiausi, grūmiausi ir nugalėjau: pagaliau kažkas pratrūko, ir aš atsitiesiau. Jėga, slėgusi mane žemyn, staiga išnyko. Aš išlindai į žemės paviršių ir ėmiau žvalgytis, kas darosi ,,čia, viršuje”.

,,Čia, viršuje” buvo laukas. Pajutau saulės šilumą, išgirdau zvimbiant uodus, tolumoje čiurlenant upę. Pamažu atsistojau užsimerkęs, kiekvieną akimirką manydamas, jog neišlaikysiu pusiausvyros ir krisiu ant žemės, bet augau be perstojo. Rankos ilgėjo, kūnas tįso.
 Jaučiau, kaip atgimstu, kaip trokštu, kad ir iš išorės, ir iš vidaus mane apšviestų skaisčioji milžinė saulė, raginanti augti, idant galėčiau ją apglėbti savo šakomis. Vis labiau tvirtėjo rankos, įskaudo kūno raumenys, ir man pasirodė, jog esu tūkstančio metrų aukščio ir galiu apkabinti kalnus. Kūnas augo, didėjo, kol pagaliau taip įskaudo, jog neištvėręs surikau.
Atsimerkiau.
Žvelgiau į dangų, virš galvos driekėsi Paukščių Takas, tarsi bylodamas, kokia nepaprastai ilga kelionė mūsų laukia. Galimas daiktas, kitomis aplinkybėmis tas nežmoniškas atstumas man būtų sukėlęs baisų nerimą, siaubingą baimę, jog nesugebėsiu nueiti to kelio, jog esu per silpnas jį įveikti. Tačiau šiandieną buvau grūdas, sudygęs grūdas. Jau buvau suvokęs, kad ten, ,,aukštai”, gyventi kur kas gražiau, nors čia, žemėje, gera ir jauku miegoti.
Aš galėsiu atgimti tiek kartų, kiek tik norėsiu, kol pagaliau sugebėsiu apkabinti visą žemę, iš kur esu kilęs."
Ką mokykla gali padaryti, kad vaikai siektų gėrio ir norėtų išaugti,išsiveržti iš tamsos ir pakilti į saulę, tobulesnį pasaulį ir nešti gėrį kitiems, nes tik tada žmogus būna tikrai laimingas, kai suteikia laimės kitiems.
Vaikai-mūsų ateitis, todėl pirmiausiai reikia pasirūpinti jais. Ne tik aprūpinti materialiai, bet parodyti, kaip augti dvasiškai, kaip ištiesti rankas į saulę ir padėti pakilti kitiems, sušildyti tuos, kuriems yra sunkiau.
Todėl manau, kad bet kokioje situacijoje pirmiausiai reikia:,,pasigailėti, bausti draudžiama''.
Ar tam pajėgi mūsų mokykla?

Su Vasario 16-ąja!

Sveikinu visus su svarbiausia Lietuvos švente!
Visus.Lietuvius ir kitų tautybių žmones.Visus, kurie gerbia mūsų tautą ir jos atmintį.

Saugaus kelio!

Sveiki!
Tie, kurie skaitė Paulo Coelho "Piligrimą",gal būt prisimena 'Gyvo palaidoto' pratimą.
'Įsivaizdavau,kad guliu karste,o žmonės uždeda antvožą ir priveržia jį varžtais. Guliu nejudėdamas, bet gyvas, noriu artimiesiems pasakyti, jog viską matau ir visus juos myliu, tačiau iš burnos neištrūksta nė menkiausias garsas. Aplink tiek mylimų žmonių ir niekamneateina į galvą, kad aš - gyvas,kad dar nespėjau padaryti visko, ką buvau užsibrėžęs. Bergždžiai stengiuosi praplėšti akis, duoti kokį nors ženklą, trinktelėti į karsto antvožą, tačiau mano kūnas sustingęs. Pajutau, kaip karstas sujudėjo- mane neša į kapus. Girdėjau, kaip brazda katafalko rankenos, girdėjau įkandin sekančių žmonių žingsnius, pokalbių nuotrupas. Kažkas sakė,jog jam teks šiek tiek atidėti vakarienę, kitas pridūrė, jog mane ištikusi ankstyva mirtis. Ėmiau dusti nuo karste pridėtų gėlių kvapo.
Man pasidarė be galo gaila savęs- ne vien todėl, kad būsiu palaidotas gyvas, o todėl, kad bijojau gyventi. Kodėl aš bijojau išgirsti neigiamą atsakymą, ką nors atidėti vėlesniam laikui? Juk svarbiausia- mėgautis gyvenimu. O štai darar aš uždarytas karste, jau per vėlu- nebegrįši ir neparodysi savo drąsos po laiko.
Štai aš, buvęs Judas pats sau, pats save išdavęs. Štai guliu, neįstengdamas nė krustelėti, rėkdamas mintyse, melsdamas pagalbos, o žmonės aplink murkdosi kasdienybėje, svarsto, ką darys vakare, apžiūrinėja statulas ir pastatus, kurių niekada jau neberegėsiu. Mane pagavo siaubinga nuoskauda, nekaltai nuskriaustas- juk kiti gyvena, o aš būsiu gyvas palaidotas. Būtų geriau, jeigu įvyktų kokia katastrofa, visi būtume viename laive ir plauktume į juodą tuštumą, kur dabar aš plaukiu vienas. Gelbėkit! Aš gyvas, aš nemiręs, mano protas blaivas ir sveikas!
Anksčiau pro nesandarų dangtį smelkėsi šviesos spindulėlis, o dabar pasidarė visiškai tamsu. Duobkasiai verčia žemes ant karsto, betgi aš- gyvas. Aš palaidotas gyvas! Mane apima begalinis siaubas.
Žingsniai nutolsta, niekas negirdi, kaip šaukiu mintyse, esu vienui vienas tamsoje, tvankoje, gėlių kvapas baigia išvesti mane iš proto. Staiga išgirstu krebždesį. Kirmėlės, kirmėlės ropoja artyn, ropoja manęs ėsti gyvo! Sukaupęs visas jėgas bandau krustelėti, bet kūnas nejuda. Kirmėlės jau šliaužia per mane. Šaltos ir riebios. Šliaužia veidu, po kelnėmis.viena lenda į užpakalinę angą, kita- į nosį. Gelbėkit! Mane ryja gyvą,niekas manęs negirdi, niekas man nesako nė žodžio! Kirmėlė, įlindusi pro nosį,leidžiasi gerkle. Dar viena lenda pro ausį. Negaliu čia gulėti! Kur Dievas, kodėl neatsiliepia! Kirmėlės ėda gerklę, man pritrūksta balso! Jos lenda pro visur, pro ausis, pro lūpų kerteles, pro varpos angelę. Gličios, riebios kirmėlės vibžda manyje, noriu išsivaduoti! Aš vienui vienas tame šaltame, tamsiame kape, ir kirmėlės ryja mane gyvą!
Stinga oro... Reikia judėti, blaškytis, pralaužti karstą! Dieve mano, padėk man sukaupti visas jėgas, kad įstengčiau krustelėti! Man reikia žūtbūtinai ištrūkti, man reikia...krustelėti! Pajudėti.
Pavyko!